Keliaujant neįmanoma išvengti ir kultūrinių skirtumų pastebėjimo. Šįkart kelionė į Londoną priminė, kokia homofobiška šalis esame ir kokioje įtampoje gyvena dalis mūsų visuomenės. Kaip vėlai į Lietuvą ateina pavasaris, kokius neaiškius pomėgius ir prioritetus turėjo mūsų protėviai, nuspręsdami čia kurti savo gyvenimus, ir kad vis dar mėgstame apsimesti, kad būdami vienoje erdvėje vienas kito nematom ir nepastebim. Kodėl verta pasilaikyti savo šviežiai išsikeltus tikslus ir dar gležnas svajones vien tik sau, jomis su niekuo nesidalinant? Kuo skiriasi mados renginių publika nuo kitų kultūrinių tipų renginių publikos? Kas būdinga geram asmeniniam stiliui? Ir ar verta sau kelti tikslą "nelikti nepastebėtu"?